atsitikėti

atsitìkė́ti, atsìtiki, -ė́jo Krkl žr. atitekėti 8 (refl.): Buvau kojas gatavai nušalęs, bet dabar po biškį pradeda atsitikė́ti Šll. Kaip įmerkė į šiltą vandenį, nagai atsitikė́jo Up. Nušalusios ausys dar neatsitikė́jo Skdv. Rankos, kojos atsitikė́jo, kai atsisėdau Krž. Po tos ligos ana nėkaip negalia atsitikė́ti Krž. Visi galvojo, kad aš nebatsitikė́su Prk. Nu jau priejom pry pat daržo, ta (teta) jau atsitikė́jo LKT110(Lkv). Kiek tiek keleivis atsitikė́jęs surinko žoles, meškos atneštosias, ir toliaus keliavo BM344(Dr). Ans nuleido tus savo vargus, atsitikė́jo Varn. | prk.: Dabar ir jų ūkis atsitikė́s Lp.

◊ širdìs atsitikė́jo pasidarė ramiau: I gerai, ka pasakė taip – mun širdìs atsitikė́jo Kv.

\ tikėtis; atsitikėti